ketvirtadienis, vasario 13

Pokalbiai viduje

- Tu esi atsitiktinumas. Visiškas atsitiktinumas, nesibaigiančių atsitiktinumų grandinėje. Viena sekundė anksčiau ar vėliau - viskas būtų kitaip. Vienas blogas žodis ir galėjai tapti kažkuo siaubingu. Vienas neatsargus judesys ir galėjai iš viso nebetapti. Kiti žmonės, kiti įvykiai, kitos emocijos. Pakeisk bent vieną žvilgsnį tavo praeityje. Juk neišdrįsi. Pats žinai, nebebūtų taip pat. Atsitiktinumai. Tu bejėgis. Juk mes nesusitiktumėm. Niekad. Suprask, turi mane, nes tavo gyvenimas buvo toks pilnas visko. Pilnas siaubo, kančios, ašarų. Džiaugsmo, gyvybės, kvailysčiu ir juoko. Melo, tuščių pažadų. O gal netekties… Ar galėtum pripažinti sau, kad tik netekęs vieno, gali gauti kitą? Juk neišdrįsi.

- Ša. Patylėk minutę. Aš esu atsitiktinumas. Atsitiktinumas, sugebėjęs nugyventi savo gyvenimą taip, kad sutikčiau Tave. Kentėjau, kai reikėjo kentėti, džiaugiausi, kai to norėjau, netekau to, ko privalėjau netekti. Rėkiau, verkiau, miriau, bet juk aš suprantu. Viskas tik tam, kad sutikčiau Tave. Tokį, koks esi. Kad pats būčiau toks. Aš stiprus, nes sugebėjau. Sugebėjau surasti kažką tame mėšle, susigaudyti labirintuose, galbūt, nagais išrausti savo išėjimą. Žaizdos niekis, kai labai nori.
 Mačiau, kaip kiti gyvena, kaip kiti miršta ir tai kentėjau ne be reikalo. Dabar turiu tave. Bent viena sekundė svyravimo ir tavęs čia nebebūtų. Viena sekundė abejonių ir Tu būtum kitoks. Vienas žingsnis ir aš nebetapčiau.


Aš esu atsitiktinumas. Nuostabus, idealus, stiprus ir nepakartojamas atsitiktinumas. Ir toliau gyvensiu, rausiuos, kasiuos ir lauksiu kažko daugiau. Kažko ramiau ir jaukiau.
Nes aš galiu.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą