antradienis, gruodžio 3

Slepiuosi.

Ir netikėtai ji pajuto, kad bunda...


Pramerkusi akis, nesuprato, iš kur tas šešėlis, toks juodas, ilgas ir vėsus. Rodos tik prisnūdo pailsėti nuo visko: tų nejaukių, nepatogių ir ausiai nemalonių garsų bei akiai nesuprantamų skaudžių rašytų žodžių, kurių ji niekad nenorėjo suprasti. Nuo kaltinančių ir prasikaltusių žvilgsnių, nieko nebenorinčių žmonių.


Ji, rodos, tik sumerkė akis, o žemėje, kurioje ji miegojo, spėjo tiek daug visko atsitikti. Tol, kol ji ilsėjosi minkštų kiminų patale, ne viena karta vikšrų virto plaštakėm, ne viena gėlė pražydo ir nuvyto. Ji tiek praleido, tiek užmiršo. O samanos… Tai nebebuvo vien šiltos ir saugios samanos, gaubiančios, nepraleidžiančios nieko blogo, nieko skaudaus. Jų vietoje augo didelis, nepajudinamas medis, šaltais juodais lapais ir kieta žieve. Tai ne vienas iš tų medžių, kurie, rodos, laukia tavo apkabinimo, kurie džiugina akį ir kviečia atsiremti, kai pavargsti. Tai vienas tų, kurie užstoja saulę iš visų pusių, toks, kuris bando kažką priminti. Užgauti išsikerojusiomis šakomis. Toks, kuris kažko reikalauja, kimba, veliasi į ilgai nešukuotus plaukus. Kaip priekaištas, kurio sunku atsikratyti.


Ji prasikrapštė akis, pasitrynė veidą ir pradėjo ieškoti savųjų, senų kiminų. Norėjo grįžti atgal, ten kur šilta, kur nereikia nieko matyti, nieko girdėti, nieko jausti. Ten, kur gaubia tik gili gili šiluma, smagus, pavasariškas jaudulys, kur pro samanas slysta saulės spinduliai. Gal dar užmigs, gal nebereiks nerimauti, nereiks rinkti juodų lapų, nereiks kirsti to storo kamieno. Ji tik nori miegoti.


Bet šaltis niekad neleido užmigti.


1 komentaras:

  1. gyli, paslėpta mintis, kaip ir visuose kituose tavo postuose :)

    AtsakytiPanaikinti