penktadienis, lapkričio 1

Kada?



 Gerokai po vidurnakčio. Blyški mėnulio šviesa slysta pro langą. Man šilta, tačiau kojų pirštai vėsūs, kaip visada, ir tai šiek tiek erzina. O ir įsitaisyti niekaip nepavyksta. Pasistengiu nekreipti į tai dėmesio, man reikia užmigti. Miegok. Miegok. Turi miegoti. Rytoj liks viena diena mažiau.

 Viena diena mažiau iki ko? Net nežinai, kada. Kaip sunku laukti, kai nežinai, kiek dar turėsi kentėti, kad galėtum nusišypsoti tikra šypsena. Kad galėtum jaustis gerai. Paliesti jo šiltas grubias rankas ir bučiuoti nugarą, kol jis miegos. 
 Jis juk net nejaučia, kvailute...

 Kažkada galėjau iškeisti viską, kad galėčiau pamiegoti. O dabar sunku. Dabar kiekvieną naktį jaučiuosi lyg kūčių naktį vaikystėje. Ir kiekvienas rytas tampa Kalėdų rytu su angliuku po eglute.

 O aš niekad net nemėgau Kalėdų...



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą