ketvirtadienis, gegužės 30

Einam atgal



Pamenu, kaip prašydavau mamos surasti man baltai piešiantį akmenuką ant tako. Būdavo taip gera, kai ji pagaliau rasdavo nedideli žvyro gabalėlį ir ištiesdavo man. Ne, kreidučių aš neturėjau. Per didelė prabanga, o beto su akmenukais daug įdomiau. Vėliau išmokau akmenukus susirasti pati. Ne visada pavykdavo, bet taip juk dar geriau. Bandydavau, atkakliai ieškodavau, patikrindavau kiekvieną, kol patenkinta rasdavau tą ypatingą, baltai brėžiantį aukso gabalą.


Buvo gera.


Buvo paprasta.


Buvo šilta ir gražu..


Jau ilgai mastau, kaip būtų įdomu gyventi atvirkščiai.

Praeitis taptų ateitimi, o ateitis praeitimi. Mes žinotumėm, kas bus, bet nežinotumėm, kas buvo. Susėdę ant stogo su kuo nors mes aptarinėtumėme savo būsimą susipažinimą ir svajotumėm apie ateitį, kuri jau praėjo ir iš kurios nebeliko nieko. Nebereiktų prisiminti pykčių, nes žinotumėm, kad viskas baigsis gerai, baigsis maloniu, nepastebimu nutolimu. Su šypsena. O po to pamirštumėm. Pamirštumėm ir nebereikėtų nieko. Galėtumėm tik svajoti apie tai, ką galbūt turėjome. Galbūt.




Taip, gyventi šitaip būtų daug daug lengviau. Bet šioje planetoje niekas nėra lengva. Belieka apsimesti, kad gali pamiršti.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą