šeštadienis, balandžio 13

Visi keliai neveda niekur



Tą rūškaną popietę jai atrodė, kad ji turi laiko. Todėl ji išėjo. Viena. Po truputį, pamažu. Ji niekad niekur neskubėdavo, jei vaikščiojo viena. O ir muzikos jai nereikėjo, nenorėjo užkimšti galvos greitais ritmais. Jai patiko girdėti viską ir kartu nieko. Girdėti tuos jaunus žmones gražiu ir spalvotu vidumi, tauškiančius visiškas nesąmones. Kiekvieną žodį, garsą ar intonaciją. Ji buvo naiviai įsitikinusi, kad visi turi ką pasakyti. Bėda ta, kad ne visi pasako. Nes ne visi supranta, kokie gražūs yra.

Ir ji taip pat puikiai žinojo, kad kažkur, jos galvoje, yra juoda it derva skylė, kurios niekas, net ji pati nenori pamatyti, nenori net akies krašteliu ten žvilgtelėti. Taip pat žinojo, kad reikės. Žinojo, kad reikės kiekvienam iš mūsų, anksčiau ar vėliau suprasti. Atsibusti. Ir leisti sau nerti į tą juodą ir gilią pelkę. Pelkę to, ko nenori sau pripažinti.

Ji galvojo, kad žino daug. Naivuolė. Nežinojo, kaip bus sunku. Kada nors ji supras. Tačiau tą popietę ji tik vaikščiojo ir stebėjo viską ir kartu nieko. Tą popietę, kai girdėjo visus, bet norėjo girdėti tik vieną.



Komentarų nėra:

Rašyti komentarą