trečiadienis, vasario 27

Aš noriu aukštyn pas dangų.



Langas, plonas stiklo sluoksnis ir keli kilometrai aukštyn. Pakilkim į tylą, į ramumą... Ir ką mes ten turime? Tave, mane, dangų, suvarpytą lėktuvų paliktų dryžių, kelis debesis ir beveik nusileidusią saulę. Dangus tuoj turėtų šiek tiek raustelti ir po to greitai ir nepastebimai užgesti. Ar kas nors pastebės? Taip. Tu ir aš. Klausi, ar kada nors bus pabaiga. Taip. Ir mes abu tai žinome, abu tai jaučiame ir abiejų akyse atsispindi paniška baimė. O gal tavo akyse atsispindi mano dvigubai stipri baimė netekti?

Ar žinai, kas būtų, jeigu tavęs netekčiau? Aš irgi ne.
O dabar viskas taip nuostabiai žiba. Aš nenoriu... Dar vos spėjau pajausti pradžią, Tave prie savęs ten aukštai, o jau, atrodo, užuodžiu pabaigą. Ir nieko negaliu su savim padaryti. Aš tiesiog jaučiu, kad viskas nesitęs amžinai. Jauti ir tu, gi žinau.

Bet pabūkime čia dar truputį. Aš dar jaučiu paskutinius saulės spindulius, Lėktuvų paliktos žymės dar šiek tiek matosi tolumoje, o debesis jau šiek tiek raustelėjęs lyg mergina, pasiruošusi padaryti bet ką.





2 komentarai:

  1. Kooks fainas paveikslelis! Ir, zinoma, kuryba - verta demesio(:

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. ar tikrai ar tikrai? aišku, tikrai. mano dėmesio tai mano kūryba tikrai susilaukia:D

      Panaikinti