pirmadienis, gruodžio 17

Ir tada aš apsimečiau, kad man rūpi. Jis patikėjo.



Kada man kas nors leis pajaust kaltės jausmą? Tą gryną kaltę, kai jauti, kad nieko negali padaryti, tik gailėtis. Atgailauti, bet nieko nepakeisti ir dėl to jaustis dar blogiau. Kažkaip pasiilgau desperatiškai reikalauti atleidimo ir vis tiek jo negauti. O galų gale suprasti kodėl. Pasijausti kalta dėl to, ką padariau. Kažkaip lengviau, kai supranti, už ką tau neatleidžia. Pasiilgau to jausmo, kai man iš tiesų rūpėjo.

O dabar liko tik kaltė, be prasmės. Niekas taip ir nepastebi, kaip aš apsimetinėju, kad man nusispjauti ant to, dėl ko turiu jaustis siaubingai kalta. Visada kiti žmonės už mane pajaučia, kada turiu jaustis kalta, nusprendžia, ką turiu padaryti, kad nesijausčiau. O aš lieku antram plane ir juokiuosi, nors kalbama apie MANO KALTĘ. Visi iš karto praneša, jei jaučiasi įsižeidę, pradeda elgtis kaip kalės, nes ale OOO, TU TURI JAUSTIS BLOGAI. Bet kai matau, kad žmogus tikisi iš manęs, kad jausiuosi kalta, tiesiog nebegaliu rimtai tokia pasijust. Nes jis vis tiek susidarys įspūdį, kad man rūpi, taigi, kodėl man turėtų iš tiesų rūpėti?

O ir tą kaltę galima taip lengvai išpirkti... Lengvas ir visiškai nenuoširdus "atsiprašau" visiems sulenda į reikiamas vietas ir palieka juos tokius laimingus ir patenkintus... Nugalėtojus...
 Kada žmonės supras? Ir kodėl niekam nebereikia pastangų? Ar visi pavargo siekti tikros atgailos, rimto atsiprašymo? Ar niekam nebereikia būti tokiu, kuris rūpi? Iš tiesų kartais norisi pačiai išsiaiškinti, ką blogo padariau ir ar verta jaustis blogai, o žmonėms tik reikia, kad bukai patikėčiau, kad esu kalta dėl dalykų, kurie (turiu tikėti, kad) yra blogi... Kodėl viskas turi būti "padėta ant lėkštutės"? Bet kai už mane tai nusprendžia kiti, kaltė ir lieka tik kituose...

Žinau, aš blogas žmogus.

Tai, iš tiesų, viena iš priežasčių, kodėl nekenčiu krikščionybės. Nes, žmonės žengia lengvesniu keliu. "Jėzus padės man, Dievulis man atleis, nužudžiau žmogų? Koks skirtumas, nueisiu išpažinties ir man atleista. Nesiseka darbe? vienintelis sprendimas: PASIMELSKIM"
Tuo metu, kai netikinčiųjų žmonių klaidos ir "nuodėmės" krenta ant jų pačių sąžinės (SĄŽINĖ. TA PONIA. pabėgo su pavydu iš mano sielos jau seniai.), kai problemas sprendžiame analizuodami savo poelgius, tikintieji tikisi stebuklingos dantukų fėjos su paklode vietoj rūbų pagalbos. Nuostabu. Ir tai vadinama civilizacija.


5 komentarai:

  1. Gerai. Gerai. Ateis ir į Tavo namus (if you know what I mean) šventė, kuomet pajusi kaltės jausmą. Bet tikriausiai jis ateis nebūnant apsupta žmonių. O gal.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. KĄ TU VEIKI PER ANTRĄ KALĖDŲ DIENĄ? BŪSIU MARIJUANOS MIESTE.
      ateis, atėjo jau, galbūt. Galbūt atėjo tas laikas, kai reik atsikabint nuo to, prie ko prisirišau per daug ir dėl to jaučiuos kalta tik pati.
      neišsiunčiau laiško, nes aš lūzerė.
      tikiuosi, tu pamatysi atsakymą.

      Panaikinti
    2. Nepamatyti negaliu. Visada laukiu atsakymo.
      Nežinau ką veiksiu, bet jei jau būsi, užrezervuosiu tą dieną Tau.

      Panaikinti