sekmadienis, gruodžio 9

Ar liksi mano galvoje?

Niekada neįvaldžiau metaforų ir niekada neperpratau perkeltinių prasmių. Niekada nesu tikra, ar suprantu teisingai, kai žmogus suka per aplink, todėl pradedu panikuoti. Niekada pati to nenaudoju, per daug darbo. Susipainiočiau.
Nekenčiu užuominų, nukreiptų į mane. Kam jos rekalingos, kai vis tiek jų nesuprantu.
 Pati svarbiomis akimirkomis iš viso nepasitikiu žodžiais. Man praverstų magija. Praverstų tada, kai noriu pasakyti ką nors tokio svarbaus, kad, atrodo, žodžiai yra per silpni. Kartais tiesiog norisi perkelti informaciją kitam į smegenis ir ją ten palikti. Prirakinti ir priversti būti apmąstytai.
 O kaip nervina, kai sakinys, apie kurį ilgai galvojai, į kurį turėjo būti atkreiptas dėmesys, pralekia pro ausis, pro akis ir pro visur, kur tik įmanoma.
 Ech, belieka tik atsidūsėti. Nei vienas scenarijus, sukurtas mano galvoje netaps realybe. Dauguma ir neturėtų. Ir nebus taip, kaip noriu, bus geriau. Arba blogiau, bet nedaug blogiau. Todėl ir per daug negalvoju apie ateitį. Todėl ir nemėgstu laukti, planuoti. Nes pasijaučiu beviltiška. Ir dar dėl to, kad daugiau planų žlunga, negu pavyksta. Ir dažniausiai žodžiai skamba geriau mano galvoje. Tegu jie ten ir lieka.


2 komentarai: