sekmadienis, lapkričio 18

Netikra ugnis vis tiek šildo... Ar ne?

Žodžiu taip.
Įsivaizduok.
Tu kažkur vidury niekur. Sėdi sau ant ledo lyties. Šalta, baisu. Nežinai, kaip čia atsiradai. Sakytum, nori namo, bet nepameni, kur tavo namai. Lediniai saulės spinduliai glosto tau veidą, bet tu džiaugiesi, kad iš viso matai saulę, nes tuoj sutems ir liksi dar vienišesnis. Jei tai galima pavadinti džiaugsmu. Tu gi vienas. Tau šalta.
  Lytis didėja. Ir neieškok čia logikos. Prašiau įsivaizduoti. Nesugebi? Junk lauk... Tai va. Kuo tau šalčiau, kuo liūdniau, tuo didesnė ta ledo lytis tampa. Pagaliau, ji tampa tokia didelė, kad nebematai krašto. Turi degtukų (?), nusprendi užsidegti ugnį. Žinai, kad kvaila vis dėlto degti ungį ant ledo lyties, bet tau taip šalta, kad jauti, tuoj mirsi. Iš vidaus. Reik šilumos. Ir aš nežinau, kaip ir iš ko tu užsidegi tą ugnį. Tau taip šalta, taip reik ugnies, kad pradedi ją degti iš to, kas nedega. Kad ir iš ledo. Taip, tu degini ledą(?). Jauti, kad kažkas netaip, vis gi ledas. Bet degi. Negali susivaldyti. Tau gi šalta. O jis dega. Tau bent taip atrodo.
  Matydamas ugnį nebesijauti taip blogai, toks vienas. Atrodo, tau šilta. Atrodo, kažkas šalia. Atrodo, tas jausmas tikras, viskas įtikinama. Bet palauk. Gi supranti, kad užsidegei ugnį iš nieko. Užsidegei ugnį iš nieko ant ledo lyties kažkur, nežinia kur. Ir tada supranti, kad kažkas negerai. Bet kai supranti, būna per vėlu. Kodėl per vėlu? Nes mėgaujaisi netikra ugnim per ilgai ir ledo lytis pradėjo tirpti. Bangos laižo laužo liepsnas ir pamažu jas gesina.
 O tu bijai, nes tavo kūnas neišsilaikys ant ledo lyties, jeigu ir toliau save apgaudinėsi. Kas belieka? Užgesinti ugnį. Kaip? Taip pat, kaip ir uždegei. Iš nieko.
 Kas tada? Lieki vienas, ant mažos ledo lyties, atrodo, be dalies savęs. Bet dar jauti tą šilumą, na ir kas, kad ji netikra? Kam rūpi, kad ugnis iš ledo, tu juk manei, kad ji tikra. Matei, kaip ji degė.
 Taip, kur mes baigėm? Aha, likai vienas, dar mažesniam plote, likai vienas ant nestabilaus mažo ledinio laivelio, kuris didės tik tada, kai pamirši ugnį ir vėl suprasi, kad esi vienas. Tada tau darysis šalčiau, liūdniau, bet ledo lytis didės. Didės tol, kol tu vėl užsinorėsi pajust tą šilumą. Neilgai reiks laukti. Aišku, priklauso nuo to, kiek tau yra neilgai.
 Ir kada nors, gal kada nors, taip beklaidžiodamas atsimuši į sausumą, kuri bus tikra. Kur rasi ugnies. Tikros, geros, dūmais kvepiančios ugnies. Prie kurios galėsi sėdėti tiek, kiek norėsi. Nulipsi nuo tos kvailos ir nelogiškos ledo lyties. Ir pradėsi pagaliau gyventi.

Ačiū, kad įsivaizdavai. Jeigu.


4 komentarai: