ketvirtadienis, lapkričio 22

Neištikima miegui



Prisimenu, kaip slepiausi tarp paltų. Daugiau niekada gyvenime žaisdama slėpynių nesijaučiau taip gerai, jaukiai. Ir kai manęs nerado. Nerado ir nežinojo iš kur išėjau. Geras jausmas. Vaikiškas.
Prisimenu, kai bėgau tikrint, ar naujagymis brolis dar miega. Ir koks jis piktas atrodė. Tada net jaučiau jam kažką panašaus į meilę. Pamenu, kaip mokiausi skaičiuoti. Vaikščiojau koridorium pirmyn, atgal ir vis praleisdavau šešis. o mama instinktyviai juos man pridėdavo ("šeši...šeši...o kur šeši...?"). Žinau, kad pirmas žodis, kurį išmokau perskaityti buvo KRÖNUNG. Kad tie taškeliai atrodė kaip akys. Pamenu, kaip man patiko miškas. Kaip tikėjau, kad duobėse gyvena vilkas. Tas pats vilkas visose duobėse. Dabar tas miškas virto sąvartynu.
Prisimenu pirmą klasę, kaip rydavau mokytoją žvilgsniu per kiekvieną pamoką. Tarsi ji būtų koks pranašas. Pamenu knygas. Kiek daug jų buvo ir kaip aš jas mylėjau...
Kalbant apie meilę... Pamenu, kad pirmą kartą meilėje už mane prisipažino brolis. Prisimenu tą šoką ir peilį pilve. Ir kaip bėgau. Kaip neatrakinau svetimų durų. O antras kartas buvo dar kvailesnis. Kai parašiau "o ne, tu man patinki", o jo atsakymas buvo "Praeis." Tada net šyptėlėjau apimta keisto šiurpulio. Šiurpas buvo toks stiprus, kad net drebėjau, bet vis tiek drįsau pripažinti sau, kad išsisukta puikiai.
Dar geriau prisimenu, kad po to nusprendžiau, kad tokio drebulio daugiau nebebus. Ir nebebus naktų, kai išduosiu miegą dėl kažkokio mirtingojo. Ironiška, bet kiek daug kartų teko keikti save dėl to, kad vėl nemiegu. Kad vėl drebu. Per daug man, bet per mažai, kad būtų galima sakyti, kad jų buvo daug. Ir vis dar keikiu. Kiekvieną kartą pykstu ant savęs už nereikalingas mintis. Nereikalingos mintys trukdo miegoti. O tai, kas trukdo miegoti yra blogai ir nereikalinga.
Ir nors man sako, kad mano atmintis prasta, nors neįsimenu datų, kartais supainioju galvoje dialogus, pamirštu ištisus pokalbius, bet būna naktų, kai guliu ir kratau atmintį. Tiksliau, atmintis krato mane.
Nekenčiu prisiminimų. Norėčiau, kad jie dingtų, kad jų nebūtų. Arba būtų tik tie, kurie yra susiję su dabartimi. Norėčiau prisiminti tik žmones su kuriais esu.
Sakyčiau, blogi prisiminimai netgi ne taip pjauna. Blogi prisiminimai tik leidžia suprasti, kad dabar yra geriau. Atvirkščiai, nei geri. Geri įleidžia į mano kūną nostalgiją. Tą kalę. Kalę, kuri mane verčia pamatyti ko netekau ir suprasti, kaip lengvai galiu netekti ir vėl. 

2 komentarai: