ketvirtadienis, spalio 11

Ar verta gelbėti raides nuo šiukšlinės? O kodėl ne?

Sėdėjau vat prie stalo čia kažkurį vakarą (dabar tai šiandien, bet kai įrašysiu šitą daiktą čia, jau bus belikę tik "kažkurį vakarą"). Tiesiog sėdėjau ir nieko neveikiau. Žiūrėjau į vieną tašką. Kaip kokia... Retarded.
Ir supykau... ant ko? Ant pasaulio. Ant visų. Per sekundę. Viskas, kas man šauna šiuo metu į galvą yra verta mano pykčio. Pykstu, kad rašau juodu tušinuku ir jie greit baigias, pykstu, kad ant stalo pilna knygų, kad nežinau savo tvarkaraščio, kad man vėl šalta ir, kad niekam nerūpi. Pykstu ant žmonių. Visiškai visų, nes nusibodo nepykti. Pati irgi ne išmintis. Pykstu absoliučiai ant visų. Nes nusibodo nepykti.  Kodėl aš niekada nepykau?
 Pykstu ant lietaus, kad nuplovė svarbius žodžius pašto dėžutėje, pykstu, kad mažoj mokykloj vis tiek nesugebu sugauti tų, kurių reikia. Ir nes lėtai atrašinėja. Pykstu, kad bandelėse mažai karamelės ir, kad negerai piešiu, pykstu, kad nemoku geografijos ir nes Lietuva yra didesnė, negu reikia lietuviams, didesnė, nei galiu suvokti.
PYKSTU, KAD NEMOKU DĖTI SUPISTŲ KABLELIŲ.

Dar pykstu, kad pamiršau galvoti...
Toks jausmas, kad naudoju smegenis beprasmiams dalykams. Jaučiu, kad mano galvą užpildė kvailos paprastos mintys, kad nesumąstau nieko naujo. Nebepriverčia mano smegenAI manęs jaustis genialia. Dabar likau tik draugiškas lopas. Galvoje liko tik matematika ir pyktis. Nors ne. Pykčio jau neliko, o matematikos galvoje, jei atvirai niekada ir nebuvo. Ooo, aš visada tokia atvira... (Kiek čia minties šuolių.. man patinka minties šuoliai.)

Ooo, visi kalba apie kažkokias ten rudenines depresijas... o man truputį per daug nusispjaut, kad įsivaryčiau depresiją.
Aš tiesiog gyvenu ir būnu laiminga, nes Paulinos išmintis byloja, kad jeigu būsi laimingas, tai būsi laimingas. NOU PRIKOL.

Žodžiu, matot (daugiskaita, ir vėl nesisvarbink. O gal niekas šito net nepamatys?), kad nesiriša mano blevyzgos visai. Bet jūs talentingi ir  vėl, eilinį kartą mane išskaitysit. Pamatysit ką nors gero, ką nors išmintingo. Nors neee, šiandien išminties nebuvo. Tik skundai. Šiandien sau leidau. Vis gi ruduo. Apsimeskim, kad tai jis mane veikia. Šelmis.

Bet aš dar nenoriu baigti. Man nuoboduuu.
Nemėgstu, kai šaltis susipina su nuoboduliu ir pykčiu. Tada belieka tik eiti miegoti.
Oh, god, šiandien nerišu žodžių. Lapai norėjo keliauti į šiukšlinę.

Būčiau baigus šį daiktą žodžiais "TIKIUOSI TAU PATIKO MIELAS ŠIUKŠLINĖS LANKYTOJAU". Bet baigiu taip. Paprastai. Iki.


2 komentarai:

  1. Velnias, man patinka Tavo įrašai. Tokie įtraukiantys, dalinai artimi ir šiaip. Gera skaityt

    AtsakytiPanaikinti