šeštadienis, rugsėjo 8

Turi laiko? Nemanau...

 Šiandien kažkam netyčia vietoj žinutės, kuri turėtų skambėti "galvoju, ar valgyti iš galiojimo išėjusį tortą" parašiau "galvoju ar valgyti iš galiojimo išėjusį laiką"... Skamba tai kaip nuotrupa iš vienos visatos dydžio pabaisos skundo kitai... (oo, Birka, šiandien nebuvo daug laiko, tai teko valgyt tą, jau nebegaliojantį, niekam nereikalingą)
 Bet susimasčiau. Ar egzistuoja laikas, kurio galiojimas pasibaigė? Ar laikas gali pasenti? Ar yra nereikalingas laikas? Ir kas apskritai yra laikas?
 Gerai, pirma mintis, kurią priverčiau šauti sau į galvą, kai pasakiau žodį laikas mintyse yra... mano močiutė. Gal dėl to, kad tai ji atvežė tą visagalį tortą, kuris pagaliau privertė mane mąstyti, o gal dėl to, kad tai ji yra labiausiai paveikta laiko iš mano pažįstamų..
Interpretuokime tą vaizdinį, kaip mintį, kad laikas keičia visus ir viską. Laikas ramina, (Ramina tada, kai sakau sau "po mėnesio viskas tikrai bus gerai, įsivaizduok, kaip viskas bus gerai po mėnesio") gydo. Arba veda iš proto. Veda iš proto tada, kai virsta laukimu ir bloga nuojauta, kad kažkas turi greitai atsitikti.
 Bet, kartoju klausimą, kuris sklando mano galvoje. Ar yra nereikalingas, pasenęs laikas?
 Manau, kad toks laikas yra kažkas panašaus į laiką, kurį turėjai, bet jo nepanaudojai ir jis nuo tavęs pabėgo. Laikas, kurio nepanaudojai, nes tada manei, kad jis yra nereikšmingas. Laikas, kurį turėdamas buvai per kvailas, kad suvoktum jo prasmę ir tai, ką nuostabaus gali su juo padaryti. Laikas, kuris, nors buvo nereikalingas tuo metu, pasidarė toks svarbus ir trokštamas dabar. Mintys apie pasenusį laiką nejučia nuveda prie minčių su "o kas jei..." etikete. Prie gailėjimosi savo sprendimais arba sprendimų nebuvimu.
Ir toks, pasenęs laikas dabar yra daug kam pažįstamas. Dabar, kai praėjo ta išliaupsinta vasara ir, kai bent aš, pusę jos aš praleidau ne taip, kaip reikėjo. Tada laikas man nebuvo reikalingas. Tada man jo buvo per daug...
 Ir jeigu nesusivoksi, kad vėliau progos nebebus, kad vėliau laikas pabėgs, liksi ant ledo... Nors ne. Nėra jokio vėliau. Vėliau neegzistuoja. Vėliau žmonės sugalvojo tik tam, kad susikalbėtų. Yra tik dabar ir anksčiau.
Ir kaip kankina tas žinojimas, kad nieko nebegaliu pakeisti.
Laiko mes niekada tvirtai nelaikome savo rankose. Mes neturime laiko. Tai laikas turi mus




4 komentarai:

  1. Labai taiklus ir įdomus įrašas.
    O paveiksliukas labai taiklus ir tinkantis prie įrašo. gal žinai autorių šio meno kūrinio? Aš šį jo stilių, to autoriaus, visada atsimenu, bet nepamenu jo vardo ir pavardės :((

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Salvadoras Dali.
      Čia šiaip
      O įrašas tikrai geras

      Panaikinti
    2. Taip taip, Dali. Gražus piešinys. Ačiū už pagyrimus, bičiuliai:D

      Panaikinti
  2. Man patinka mintis, jog praeities jau nebėra, o ateities dar nėra. Belieka tik akimirką trunkanti dabartis. Kaip ten bebūtų, dažnai gailiuosi veltui iššvaistyto laiko, kurio dar labiau gailėsiuosi senatvėje, gailėdamasi, jog kiek daug galėjau nuveikti jaunystėje, o nenuveikiau. Tačiau dabar ta mano jaunystė ir aš neturiu noro kažko ypatingo veikti. Žmogui neįtiksi.

    AtsakytiPanaikinti