pirmadienis, rugsėjo 17

Su visa DERAMA pagarba.



Tu klausi, kas gero yra gyventi miške?
 Kiekvieną rytą, norėdama patekti į mokyklą, turiu eiti iki draugės namų. O tai reiškia, kad turiu pereiti kapines, mišką ir baisų namą su grotom ant langų. Saugosi nuo tokių, kaip aš.
Bet gerai. Ypač, kai ausinės sulūžo. Grynas oras verčia mąstyti.
Šiandien ėjau ir supratau, kad mūsų visuomenė yra šūdas. O žinot kodėl?
Viena iš priežasčių, yra tai, kad visuomenė verčia vaikus gerbti žmones, kurie gal net nėra to verti. Gal vaikas ir mes akmenį mokytojui į galvą, bet tegu jau kreipiasi pagarbiai (Eikit Jūs nahui, brangioji mokytoja)
Kodėl žmogus turi gerbti vyresnį, tik todėl, kad jis vyresnis? Kodėl mokinys turi kreiptis jūs į mokytoją, kurio iš tikrųjų negali pakęsti? Kodėl mes turime vaidinti? Kodėl aš privalau klausyti to, ką sako man vyresnė moteris troleibuse? Kodėl žmogus negali elgtis su visais lygiai?
Nes gyvenimas yra šūdas, štai jums atsakymas. Ir čia daugiskaita, nesusisvarbink.
 O gal aš įpratus. Draugas, tėtis, brolis, mokytoja, kontrolierius, mokyklos direktorė. O koks skirtumas? Žmogus. Tu žmogus, aš žmogus. Abejočiau dėl kontrolieriaus, bet visi kiti lyg ir žmonės. (Gal duokim šansą ir kontrolieriui?)
Gal būt dabar žmonės mane apibūdins, kaip įžūlią paauglę. Bet pasvarstykime...
 Kokia laiminga būtų tauta, jeigu taip elgtųsi prezidentas. Visi lygūs. Ar tu bibiliotekininkė ar A. Kubilius, jis tave išklausytų visiškai taip pat. Nes žmogus. Ot, būtų geras prezidentas. Tiesiog dievas. Su tavim kalbėtų, kaip su draugu, su Kubilium irgi. (sup, man!)
Tai jeigu prezidentas gali, kodėl aš negaliu? Gi mes abu kažkada buvom tas pats. Dulkės buvom pagal kunigėlį.
Nes visuomenė yra šūdas, štai jums ir dar vienas atsakymas. Žmonėms patinka jaustis aukščiau vieniems už kitus. Nors ta mokytojėlė gal grįžus namo sėdi prie televizoriaus ir žavisi Radžiu, kol tu, mano brangusis, skaitai literatūrinius stebuklus (kurie jai, baigusiai ale universitetą prieš penkiasdešimt metų pasirodys neverti dėmesio) ir ugdai savo vidinį pasaulį, mąstydamas apie pasaulio ribotumą, bet įžengus į mokyklos duris ji tampa Mokytoja (taip taip, vaje, kas bus, jei neparašysime dabar iš didžiosios raidės. Ji mus suseks). Mokytoja,  į kurią visi turi kreiptis tik pagarbiai, Mokytoja, kuri jaučiasi protingesnė, nes žino matematines lygtis arba, kokio vaiko susilaukė dzeusas su hermiu. Galbūt mokykla - tai vienintelė vieta, kurioje į ją kas nors žiūri su pagarba. Todėl juk reikia tai išnaudoti, ar ne?
Ir tegu prakeikia mane dievas ar kas nors, kas yra linkęs prakeikti, bet nors ir kreipsiuos į žmones "su visa derama pagarba" (o gal net pavyks suvaidinti ir nederamą pagarbą), vertinsiu juos ne pagal tai, kiek jiems metų, ne pagal tai, kuo jie užsiima. Yra tik keli žmonės, kuriuos gerbiu. Ir jie bus man aukščiau net už Valdą Adamkų ar Grybauskaitę. Nes tie žmonės man padarė daugiaum negu visi, kuriuos gerbti man primeta visuomenė, kartu sudėjus.
Nes bandau padaryti savo gyenimą mažiau šūdiną.

7 komentarai:

  1. Sakyčiau, jog šiuo metu labai trūksta pagarbos vieni kitiems. Bent tos pasyvios pagarbos, kada tyliai išklausai kitų nuomonę, bet jos nepriimi, jei ji tau nenaudinga ar neaktuali. Aš vadovaujuosi mintimi, jog jei žmogus man nėra autoritetas, mano jo nuomonė nesvarbi. Autoritetu man gali būti bet kas, kas mano akyse atrodo kaip geras, protingas, mąstantis žmogus. O visuomenė nėra šūdas, tiesiog reikia mokėti strategiškai žaisti: kur reikia nusišypsai, kur reikia patyli, pastangos minimalios, o rezultatas jau yra. Utopiniai visuomenės modeliai niekuomet net neegzistuos.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Ooo, Ieva, patikėk, kartais nusibosta "žaisti" ir norisi tiesiog būti.

      Panaikinti
    2. Man irgi nusibosta, o ką daryt? :D Visi ieško vietos po saule. Tačiau mes esam kur kas mažiau suvaržytos elgesio nei kad pvz. "elitas", paskendęs savo snobizme, neišlipantis iš gerų manierų ir vakarėlių, nes "taip reikia". Žodžiu, dar tikrai yra sąlygų tiesiog būti savimi, tiesiog daug kas priklauso ir nuo pačios savęs, kiek nori ar nenori savęs suvaržyti. Tikrai yra sąlygų save realizuoti, tik jos atsiranda įgijus savarankiškumą, kai jau palieki tėvų namus.

      Panaikinti
  2. Labai geras Ievos komentaras. Ir su visa derama, gal ir nevisaai su visa, bet pritariu Tavo įrašui, Paulina.
    Taip pagarbos trūksta visuomenėje ir tarp žmonių. Visuomenė šūdas, su tuo sutinku, na, nes giliai kapstytis nesinori. Aš pati nesigilinu, kodėl turiu jausti pagarbą tam ar anam ir kreiptis daugiskaita į žmogų. Tiesiog, kad nekiltų tragedija, kreipiesi Jūs į tą žmogų ir tau nei šilta, nei šalta. Tiesiog nu.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. Taip, gal jos ir trūksta, tačiau būtų daug geriau, jeigu žmogus pagarbą galėtų užsitarnauti kokiomis nors savo savybėmis, o ne metų skaičiumi ar padėtimi visuomenėje.
      O man yra skirtumas. Ne visada, tačiau kartais kyla abejonės. Ir tuo metu manau, kad turiu išsakyti, ką manau.
      nes o kodėl ne?

      Panaikinti
    2. Išsakyti, ką manai, visada buvo geras dalykas, nes tai daryti reikia mokėti ir tam reikia drąsos. O jau kokios pasekmės, tai čia kita istorija.

      Panaikinti