šeštadienis, rugpjūčio 25

Liūdesys kartais aplanko visus vienaragius.

 Tas keistas jausmas, kai suprantu, kad man nereikia gyvenimo... Viskas man yra tiesiog per daug sunku, per daug sudėtinga... nesuprantama. Nereikalinga.
 Štai, sėdžiu prie hipno dėžės ir graudinuosi. Kol kas viskas mano pasaulyje yra tobulai sujaukta. Visiškas chaosas, lyg nereikšmingų smulkmenų pripildytas maišas. Pradėjau norėti jį tiesiog... išmesti. Nes neįdomu.
 Nes nežinau, ko noriu, nežinau, ko trūksta. Norėčiau iškeisti tą maišą, pilną zyziančių vabalų, į ką nors kitą. Ką nors ramų ir visiškai suprantamą. Deja...
 Tuo pačiu metu iškyla klausimas, kodėl? Kodėl turi būti taip?  Kodėl po truputį lieku viena... Kodėl ant manęs krinta vis daugiau atsakomybės už kitus ir apskritai už... viską.
 Dar nesu sutikus žmogaus su labiau supainiotu gyvenimu, nei mano. Niekada nesusivokiu ar aš esu laimingas vaikas, ar mane baudžia už ką nors, padarytą praeityje, praitam gyvenime ar... kaip. Tiesiog negaliu, nemoku paaiškinti, išsakyti to žodžiais. Ir nereikia.

 Kažkur perskaičiau, kad visos bėdos prasideda netikra laime. Bet kaip žinoti ar laimė tikra ar nelabai?
Taip būna visą laiką. Tik, žiūrėk pasijuntu saugi, nepajudinama, kaip uola ir tada... PYST. Viskas blogai, viskas negerai, visi aplinkui nusisuka, lieku viena ir liūdna. Nėra nieko, prieš ką galėčiau palūžti, nėra nei vieno, kam sugebėčiau išsakyti tai, kas vyksta mano galvoje. Todėl rašau visiems. Visiems ir kartu niekam. Tuo labiau, kad rašyti yra supistai lengva. Skaitydamas žmogus nemato tavo blizgančių akių, nejaučia, kaip dreba balsas, kaip kartais išrausti, kaip vyšnia. Iš pykčio...
O visi šiais laikais taip mėgsta kalbėti. Visi jaučiasi tokie nelaimingi, tokie... tokie verti kažko daugiau. O aš jaučiu pareigą juos išklausyti. Nes taip nereikia kalbėti apie save. Nereikia blizgančių akių ir drebančio balso. Tikriausiai, geriau būtų jei nebūtų taip lengva apsimesti, kad viskas gerai. Tikriausiai būtų geriau būti tuo, kuris remiasi, o ne visuotiniu ramsčiu. Tačiau, man taip ramiau. Man taip patinka.


Jaučiu, kad lekiu nuo vienos temos prie kitos, taip ir nebaigus minties. Jeigu man nesiseka parašyti to, ką mastau, tai kaip aš galiu tai išsakyti?

4 komentarai:

  1. Labai įdomiai rašai ir tavo įrašus labai lengva ir malonu skaityti :) perskaičiau visą tavo blogą likau sužavėta ir pradėjau tave sekti.
    http://partyinlouboutins.blogspot.ie

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. O aš maniau, kad jo niekas neskaito:)) dėkoju, labai vertinu:)

      Panaikinti
  2. ir kodėl, aš nežinojau to.... ?
    Šiaip gerai rašai. Tęsk tęsk tęsk tą protą.

    AtsakytiPanaikinti
    Atsakymai
    1. nežinojai, nes nenorėjau, kad žinotum. šiaip... wtf iš viso. nee. kas dabar bus.
      Aš paprastai malu ir viskas. Bet malu.

      Panaikinti