ketvirtadienis, rugsėjo 4

Tiesa



Blogiausias jausmas tas, kai tampi tuo, kuo nenori būti ir tai tau patinka. Kažkur likusi dalis iš praeities tyliai inkščia į paširdžius, tačiau ne per garsiai, kad nesunaikintum visko, kas dar liko…

"baik, man skauda, prašau, neversk manęs…"

O tu, su beveik mazochistiška šypsenėle, tęsi pradėtą idiotišką žaidimą, sakydama, kad darai, ką nori. Tu rėki, būni nesukalbama kale, su muzika trypdama viską į šipulius lauki, kol ateis nepažįstamas (o gal per daug gerai pažįstamas) ugniagesys ir sutvarkys netvarką tavo gyvenime. Bet jei paklausčiau tavęs, kodėl, Tu, kiek sutrikusi dėl klausimo logiškumo, atsakytum, kad darai, ką nori, bandydama išspausti tą intonaciją, kuria kalba visiškai savimi pasitikintys žmonės.

Bet ar aš girdėjau netikrumą Tavo balse? Abi žinome, kad seniai nebepažįsti pasitikėjimo savimi.

ketvirtadienis, vasario 13

Pokalbiai viduje

- Tu esi atsitiktinumas. Visiškas atsitiktinumas, nesibaigiančių atsitiktinumų grandinėje. Viena sekundė anksčiau ar vėliau - viskas būtų kitaip. Vienas blogas žodis ir galėjai tapti kažkuo siaubingu. Vienas neatsargus judesys ir galėjai iš viso nebetapti. Kiti žmonės, kiti įvykiai, kitos emocijos. Pakeisk bent vieną žvilgsnį tavo praeityje. Juk neišdrįsi. Pats žinai, nebebūtų taip pat. Atsitiktinumai. Tu bejėgis. Juk mes nesusitiktumėm. Niekad. Suprask, turi mane, nes tavo gyvenimas buvo toks pilnas visko. Pilnas siaubo, kančios, ašarų. Džiaugsmo, gyvybės, kvailysčiu ir juoko. Melo, tuščių pažadų. O gal netekties… Ar galėtum pripažinti sau, kad tik netekęs vieno, gali gauti kitą? Juk neišdrįsi.

- Ša. Patylėk minutę. Aš esu atsitiktinumas. Atsitiktinumas, sugebėjęs nugyventi savo gyvenimą taip, kad sutikčiau Tave. Kentėjau, kai reikėjo kentėti, džiaugiausi, kai to norėjau, netekau to, ko privalėjau netekti. Rėkiau, verkiau, miriau, bet juk aš suprantu. Viskas tik tam, kad sutikčiau Tave. Tokį, koks esi. Kad pats būčiau toks. Aš stiprus, nes sugebėjau. Sugebėjau surasti kažką tame mėšle, susigaudyti labirintuose, galbūt, nagais išrausti savo išėjimą. Žaizdos niekis, kai labai nori.
 Mačiau, kaip kiti gyvena, kaip kiti miršta ir tai kentėjau ne be reikalo. Dabar turiu tave. Bent viena sekundė svyravimo ir tavęs čia nebebūtų. Viena sekundė abejonių ir Tu būtum kitoks. Vienas žingsnis ir aš nebetapčiau.


Aš esu atsitiktinumas. Nuostabus, idealus, stiprus ir nepakartojamas atsitiktinumas. Ir toliau gyvensiu, rausiuos, kasiuos ir lauksiu kažko daugiau. Kažko ramiau ir jaukiau.
Nes aš galiu.

antradienis, gruodžio 3

Slepiuosi.

Ir netikėtai ji pajuto, kad bunda...


Pramerkusi akis, nesuprato, iš kur tas šešėlis, toks juodas, ilgas ir vėsus. Rodos tik prisnūdo pailsėti nuo visko: tų nejaukių, nepatogių ir ausiai nemalonių garsų bei akiai nesuprantamų skaudžių rašytų žodžių, kurių ji niekad nenorėjo suprasti. Nuo kaltinančių ir prasikaltusių žvilgsnių, nieko nebenorinčių žmonių.


Ji, rodos, tik sumerkė akis, o žemėje, kurioje ji miegojo, spėjo tiek daug visko atsitikti. Tol, kol ji ilsėjosi minkštų kiminų patale, ne viena karta vikšrų virto plaštakėm, ne viena gėlė pražydo ir nuvyto. Ji tiek praleido, tiek užmiršo. O samanos… Tai nebebuvo vien šiltos ir saugios samanos, gaubiančios, nepraleidžiančios nieko blogo, nieko skaudaus. Jų vietoje augo didelis, nepajudinamas medis, šaltais juodais lapais ir kieta žieve. Tai ne vienas iš tų medžių, kurie, rodos, laukia tavo apkabinimo, kurie džiugina akį ir kviečia atsiremti, kai pavargsti. Tai vienas tų, kurie užstoja saulę iš visų pusių, toks, kuris bando kažką priminti. Užgauti išsikerojusiomis šakomis. Toks, kuris kažko reikalauja, kimba, veliasi į ilgai nešukuotus plaukus. Kaip priekaištas, kurio sunku atsikratyti.


Ji prasikrapštė akis, pasitrynė veidą ir pradėjo ieškoti savųjų, senų kiminų. Norėjo grįžti atgal, ten kur šilta, kur nereikia nieko matyti, nieko girdėti, nieko jausti. Ten, kur gaubia tik gili gili šiluma, smagus, pavasariškas jaudulys, kur pro samanas slysta saulės spinduliai. Gal dar užmigs, gal nebereiks nerimauti, nereiks rinkti juodų lapų, nereiks kirsti to storo kamieno. Ji tik nori miegoti.


Bet šaltis niekad neleido užmigti.